Geltonas kilimas rudens
Po mano kojom driekias.
Tuoj lapkritis medžius nurengs –
Jie liks nuogi stovėti.
 
Per šaltį, darganą vieni
Ištvers speigus ir vėją...
O mes bepročiai – svetimi,
Kitais takais išėjom.
 
Abu liūdni, abu šalti,
Suplėšytais drabužiais...
Kažkur šalia tu gyveni,
Kaip pamestas meilužis.
 
Ir supa vėjas du vardus
Ant laiko siūlo plono.
Renku tuos auksinius lapus...
Staiga pritrūkau žodžių...
 
Tai ar dar liksi su manim,
Ar šitokią priimsi?
Su popierium ir eilėmis...
Ar mylima vadinsi?