Tai ne aš nueinu,
Tai nukritusį būtąjį laiką sučežino virpantis oras.
Užmaršties tamsoje sužybsėjo skaistus
Atminimų gražių meteoras,
Andainykščių laimingų dienų
Tarsi sapnas
Ar karščiuojančio ilgesio vizijos kerinčiai ryškios?
Gal tai lašas tikrosios būties,
Neišsaugotas, dulkėm ištiškęs,
Nes tu ištiesi ranką
It aklas.
Tau matyti skaudu
Laiko įrantas, įdagus, keičiančius mano esybę?
Juk ne kiautas svarbu —
Eisim lemtį sutikt
Kaip lig šiolei — tvirtai susikibę,
Lyg dagtis tavimi dar degu.
Gniauži saujoje
Žiupsnį vėstančių jau pelenų?
Užsimerk nors akimirkai — vėl išvysi bent kibirkštį.
Aš pažadinsiu vėstantį kraują,
Savo noru niekur neinu
Nuo ugniakuro mūsų namų.
Ir visai nesvarbu, kiek ilgai, kiek tirštai pasidarė tamsu.
Nuo minties apie būtąjį laiką
Užsižiebiu.
Ar pakankamai, mielas, šviesu,
Kad tu grįžtumei?