Mūsų džiugesį raiko
Baugi vienišystės tamsa.
Ką vadinam namais?
Tai, ką suplūkė nešmenis vilkusi upė.
Kur beskrisime
Vištom ant laktų sutūpę?
Dulkini, suodini,
Bet savi šie atlaikę aistras pragarai.
Išlikimą apglėbę
Esybės jėgų šaknimis
Ar išsaugojom ūglį
Į aukštį nukreipusio tikslo?
Jau sunku beatskirt,
Kraujo tvinksniai ar laikrodis tiksi,
Susitaikyt nelengva su tuo,
Jog čia pat, bet nei šildai mane, nei švieti.
Byra žodžiai reti
Išaižytais tuščiais kevalais,
Rūščiai raukšlėm vagojas kakta
Ir kreivai beišsiviepia lūpos.
Vienišystės tamsoj atskirai gaudom
Keiksmą, maldas, iki kūnai suvirto, suklupo,
Nes į finišą bendrą
Atėjom be galo skirtingais keliais.
Kai daug kartų jau buvo iššauta
Į silpną Išeik,
Palengvėjimas virsta kalte
It bažnyčią palikus be Dievo.
Laiko upėj ledonešis
Dreskia nuo sąžinės žievę —
Jei norėjai šviesos,
Ką sušildei ir kam tu švietei?