Migloti Jis ir Ji
 
   Jau neprisieina  manyti, kad kažkas ypatinga atsitinka ar atsitiks mano gyvenime. Regisi, kad viskas jau buvę ir dabar reikia nueiti paskutinius žingsnius. Tačiau ir žingsnių nebeliko arba, tarkim, jie tokie neeiklūs, kad tenka juos prilyginti šliaužimui.
   – Šliaužiu, broleliai, šliaužiu, – atsiliepiu į paraginimus paskubinti savo užsiėmimus, bet tas, kuris man dar vis atrodo svarbus, yra būtent toks, kad neverčia skubėti. Sumanęs iš naujo perskaityti save, net to nenorėdamas pajaučiu, koks „visoks“ dvasioje esu – nuo piemens, nuo vėjavaikio Šklėrių sodžiaus apylinkių laukuose iki sugebančio susikaupti prie užrašų ir, perskaitant  juos, nepasigailėti savęs jokiems priekaištams. Tačiau tai nereiškia, kad ir senatvėje  žmogus nelaukia kažkokių malonių. Ir šliauždamas per 77 dar vis viliuosi atgauti, atrodytų, negrįžtamai prarastą karietą. Ir nėra didesnės bėdos, o kartu ir geresnės vilties, kai išgirstu ją, kad ir savyje. Šis rugpjūčio pabaigos priešaušris, išgirdus jame sužvengusį Ygagą, jau vien todėl esti dangaus dovana, tačiau be mįslių irgi neapsieita.
   Atpažinti priešaušryje išgirstą vyro balsą nebuvo sunku. Sunkiau atrodė atsiminti moters balsą, nors irgi pažįstamas, girdėtas netgi dažniau negu vyro, bet jis man nekėlė baimių, o anas... Daug  kartų  po įvairius sąsiuvinius aprašinėjęs pirmą su juo susitikimą, bet kažkodėl niekuomet neatrodė, kad taip daryti nereikia. Dyka. Netgi ir dabar, kai aną tekstą atsimenu mintinai. Tačiau šitas kartas pirmas toks, kai išgirstu: kinkyk karietą. Sakau, imk karietą, vežėjau, ir titnagą į ją dėk. Netikėjau ir aš, kad sugrįš ji pas tave.   
   O! koks virpstas! Koks persimetimas per galvą! Skaitau, lyginu ir beveik nesinori patikėti, kad taip buvo. O  buvo. Jau ir dešimtmetis, kai buvo. Jau sugebu tai atsiminti, kaip  jis  tada, pirmą kartą, tačiau galima ir užrašuose perskaityti:
     
   DAR prieš gaidgaidysę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą: 
   – Kas buvo – buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Tačiau ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau... 
   Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis  giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį paimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones karieta.  
   – Kas buvo, seni, buvo, karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas. 
   Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienutėliai. 
   – O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutvėrimo pirmąją dieną. 

   Nelinksmas, liūdnas tekstas, o  dabar? Parašytą kartą, o kaip  kirviu įkirsta.
   Atsivertęs 2018 metų lietuvio kalendorių rugpjūčio 21 d. puslapyje parašiau: Girdėjau Ygagą. Deja, tik  girdėjau. Palieptas Balso eisiu  ieškoti  titnago. Ta va kokios šios dienos priešaušrio kai kurios tokelės. Kažin, ar atsiversiu šį užrašą po pustrečių metų, bet norėčiau. Ir nuostabu  būtų, jeigu tai atsitiktų Radijo karietoje.
 
   Nusileidus iš Pastriekės departamento pusryčių Leokadija papriekaištavo; 
   – Visą naktį kuiteisi. Nemiga užpuolė? 
   –  Ne visą naktį, bet kuičiausi. Tačiau aš gal net mažiausia. Nežinau, kodėl čia taip, kas tam priežastis. Ir Ygaga žvengė. 
   – O dangau! Ir vėl Ygaga. Kada jis tau nežvengia?  
   – Taip. Jo niekada neužmiršau, bet šį kartą girdėjau. Žvengė. Beje, Leo, pas mus kažkada buvo nemenkas titnagas. Kažin, kur jis dabar? 
   – Kas, kas? Titnagas? Titnaginę sėsi? Didesnės už tą, kuri prie  Margionių–Šklėrių Skersbalės, turbūt nėra ir nebus.  
   – Toks jis vienas. Kažkaip  primiršau jį, o teiraujasi, kur padėjau. Girdi, ji reiklia laikyti ir, kaip  suprantu, ne bent kur, o „prie savęs“.  Taip ir užsiliko jo sakymas: imk, karietą, vežėjau, ir titnagą  į ją dėk. 
   – Kokią  karietą? – nesuprato Leokadija
   – Tą pačią, mam, tą pačią, kurios taip laukiau. Dabar, beje, irgi. Tik tyliai, netriukšmaudamas, bet vis dar laukiu. Ir tu tai žinai. 
   – Valgyk, – kone paliepė  žmona. –.Ir aš  nuo tavo laukimo pavargau. Kada tai baigsis, a?
   – Tai jo  balsas. Apie jį rašiau. Daug kartų rašiau. Tiek rašiau, kad ir rašyti, ir skaityti nereikia. Jau smegenų  rievėse atmintimi užsirašė. Taip, ir šį parytį vėl jis. Aš jį Balsu vadinu, nes nė karto nemačiau, tik girdžiu. Tačiau ir pats šį kartą prasitarė, kad mano raštuose jis yra. Tekstas man nelengvas. Tačiau juo žymiu atminties atsigavimo pradžią: irgi rugpjūčio pabaiga, bet jis iš 2002 metų.
   Tuo metu iš tarpdurio į vidų įėjo dviejų žmonių siluetai. Jie „migloti“, bet akivaizdu, kad tai vyras ir moteris. Vyras tvirto, kresno, drūtos sudėjimo,  o moteris trapi, lengvutė, sakytum, nendrelė. Ir va, vėl tas pats balsas, beje, su ano  teksto citata gerklėje.
   – Ir vis dėlto, kas buvo – buvo, Radijo karieta pražuvo. Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai? 
   Taip atsitiko, kad nenustebau netikėtų svečių pasirodymu namelio svetainėje. Tačiau šiek tiek tyla užtruko. O po jos ramiai ištariau:
   – O sako, kad Dievo nėra. 
   –  Dar sako, kad ir velnio, šėtono nėra. O kur jiems dingti, a? Kur? – pasakė vyro siluetas ir jau Leokadijai: – Nepykite, ponia, kad  mes nepasibeldę įšliaužiame į jūsų būtį.
   – Žegnotis ar ką daryti? – atsiliepė  ji. 
   – Svarbiausia, nepykite. Su Audrone pasitarę sugrįžome, kad ir miglotais, tačiau natūralesniais pavidalais. Duokite ranką, ponia, noriu ją pabučiuoti. Esam žmonės Dvasioje, tas tiesa, bet žmonės. 
   – Pasimečiau, nežinau ką daryti. Betgi  prašom toliau nuo durų. Prie stalo prašom. Kuo turim, tuo pamylėsim. 
   – Audrone, ar pastebi, – vėl šneka vyras, – kaip labai judvi su ponia Leokadija panašios. Ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių... 
   – Betgi ir judu su vežėju tokiais matmenimis, regis, vienas  kitam nenusileidžiate: ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių, – atsiliepė miglota viešnia. 
   – Taip manai?  Na gal, gal, bet nesitrukdykime šitais reikalais, o tiesiai šviesiai: taip, vežėjau, esu tas pats  Balsas, tave  kalbinęs prieš trylika metų. Taip, taip, vežėjau, kaip ir  dabar, tuomet irgi rugpjūtis, irgi einantis į savo pabaigą. Tik skausmo  tuomet  daugiau: atėjau po karietos  žlugimo, atėjau gerokai vėliau po įvykio, nes skubėti nebuvo prasmės, kai Amnezijos glėbys tokį vyrą laiko. Tačiau ne dėl to nemeilus buvau. Priežastį jau iškabėjom. 
   – Vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrams ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O tu neatlyžai. 
   – Nors ir prilaikomas Amnezijos, tu gerai tai atsimeni ir mano priekaištus užrašei nepriekaištingai. Ot, kad ir toks gabaliukas: Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti...
   Va, tuomet it spyruoklė į šurmulį pakilo ir Audronė:
   – Ne, ne!... Tegu tai man daliai bus, – pasakė ji ir priminė jau užmirštą Archilochą:  . 

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties! 
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama, 
Apsupty arti kenkėjų pasipriešink atkakliai! 
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai. 
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie: 
Nei per daug dėl džiaugsmo džiūgauk, 
                                   neliūdėk per daug skausme. 
Koks būdingas žmogui saikas, visada gerai žinok. 

   – Oi, kaip man miela deklamuoti šias Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam. Tačiau gal ir man, a? Mielas vežėjau, regisi, tai irgi žinai. Bent turėtum žinoti. 
   – Turėčiau žinoti? Man irgi regisi, kad, kad... – tačiau ūmai pakeitęs  kryptį, pasakiau  priešingai: – Ne, ne. Atsiprašau. Tačiau ją irgi vadinome Audrone, o jos pavardė – Meilutytė. Dieve duok jai dangaus karalystę, o jeigu įmanoma, tai  karietą taip pat. Suprantu, kad  Radijo karieta man dar vis gyva, nepasiduodanti tik  todėl, kad ją  taip gražiai puošė, dabino ir išpustė, išprausė būtent ji, būtent Audronė Meilutytė. Negalėdavome mes išvažiuoti bent kaip. Dabar net manau, kad gal... 
   – Kas „gal“? – sukluso Audronė 
   – Kad jeigu ne šita migla, kuri dabar tave gaubia, aš  pamatyčiau ją, režisierę Audronę Meilutytę.