Šįryt stingsta žolė. Tavo žvilgsnis tik baltą užkliudo.
Nesakyčiau, kad spalvos pradingo – tiesiog reikia laiko:
Reik priprast prie minties, jog ne tu, tačiau rudenys liūdi
Ir lapus (ar žodžius?..) savo virpančiais pirštais nelaiko.
 
Tegul krenta, tegul – juk jie miršta, kol žemę pasiekia,
O po to – tik čežėjimas kartais, kai mindom juos kojom.
Šįryt stingsta žolė. Taip neįprasta – spalyje sniegas...
Bet keisčiausia, kad tu tyloje ir save paaukoji.
 
Nes žvilgsniu pasakai (Dieve mano, nejau šitaip būna!):
„Aš kalbu atvirai...“ Atvirai? Tartum skersvėjo gūsis.
„...Mūs dangus ir dar medžiai išlieka – tarp jų mudu būsim.
O kas liko žemai – užsimirš. Juk ruduo – viskas pūna...“