Aš grįžtu su visam,
baltos burės pavargusios ilsis,
jūros marios daugiau nebe man –
šitas krantas manęs pasiilgęs.

Taip ilgai keliavau
po pasaulį, po svetimus tolius,
ir dabar supratau,
kad tik tavo ranka man it sparnas žuvėdros bemoja.

Tiktai čia su tavim,
kada vilnys pailsę nurimsta,
aš brendu vėl naktin
man skirtosios žvaigždės nusiskinti.

Aš grįžtu su visam,
kada audros ir vėtros nuščiūva,
tu vienintelė man –
tegu amžinas mirksnis šis būva.