Vėjas galvoj
Po šalnų nenubirę miškai
Lyg bevystančios moters geismas —
Kvailiui aišku, vėlu
Šioms žavioms, bet rėksmingoms spalvoms.
Nėr ko bergždžiai svajot,
Garunkšnėtų erezijų skleisti,
Nebent vėju galvoj
Bepateisint save ir paguost.
Apie jausmą zirzi
Lyg kol kas neužmigusi musė.
Nejuokauk, tai graudu.
Kertėse snaudžia sotūs vorai.
Vėjo gūsis stiprus,
Butaforinį grožį užpūtęs,
Grįžt į savo namus
Lyg nedorėlei draus bepareit.
Tu dukra drebulės?
Jos papilkusios išdėvos krinta.
Atspindys vandeny
Jau iš anksto sudužęs, gailus.
Nemiegota naktis.
Koks kraujuotas saulėtekis tvinsta...
Nenubirę miškai
Nepasiūlo skelt geismą perpus.