Užteks nesąmonių! Užteks šitų eilių!
Neverta apie laimę rašinėti...
Nors nepaslėpsiu savojo „MYLIU“,
Nes neįmanoma savęs apgaudinėti...

Nemoku jo išbraukt iš atminties,
Nemoku abejingą jam vaidinti...
Kaip ir visi – neprarandu vilties,
Nors ir žinau – neverta taip kankintis...

Juk mes nebuvom niekada draugai,
Tie pokalbiai tokie trumpi ir aiškūs...
Jei klausdavai sutikęs – kaip laikais? –
Tai būdavo didžiausias mano džiaugsmas...

Jeigu praeidamas pasveikinai mane,
Atrodė lyg gražiausia šventė...
Tu nežinojai, kad myliu tave,
Ir negalvojai, kad sunku gyventi...

Praeidavai pro šalį su kita...
Galvojau – jus aplankė meilė...
Už ją, man rodės, gražesnės nėra...
Nesupratai, kad tau linkėjau laimės...

Lydėjai vis kitas... Stebuklo neįvyko...
O aš slėpiau tą meilę širdyje...
Vis bėgo metai, seniai klases palikom,
Tik tavo veidas liko manyje...

"""
Ir vėl kažkur tave vejuosi,
Kažką dar noriu pasakyt...
Na, o pamačius – už kitų slepiuosi –
Neverta tu svajonių sugrąžint...

""""
Na ir kodėl gi aš tokia kvaila?
Mylėt be atsako tik nenormalūs gali...
Kažkam išsaugot stengiuosi save,
Kažkam... Kuris vis eis ir eis pro šalį.
.
Ir vėl juokiesi būryje draugų,
Tavęs nebesistengiu jau suprasti.
Tiktai tau laimės ir toliau linkiu.
Tavęs gal neišmoksiu neapkęsti...

1972 m.