Tas vakaras, aišku, abejotinas,
bet tikrai užėjo nelauktos sutemos,
o už menką pinigą
gražiai priglaudė tik grasos namai,
iš kurių jis, protingas kaip kunigas,
ieškodamas aktualios temos
sekmadienio pamokslui,
paskambino mamai,
su kuria nesimatė daug  metų.
 
Bet jau įvyko skaudi drama –
numirė senolė pikų dama
pakulų kuodelį verpdama.
Kaip? Kada? Verkdama?
 
Išaušus naujam rytui tada
išvyko krivis Lizdeika į gimtus Verkius, 
pasiėmęs kankles ir etatines verkėjas –
raudotojas jaunas dailias.
 
Nuvežė vainiką ir daugiau nieko.
Net ašaroje mažoka druskos,
todėl jo socialinė sutartis su Dievu nutrūko.
Ir liko jis be jokių garantijų ant ledo,
o šiaurys vėjas nupūtė visas gražias idėjas,
nes jis buvo tik nevykėlis pranašas
ir įkyrus pasaulio pabaigos skelbėjas.