Prie balto vėjo kapo
Parimus moters statula.
Drabužių gūsiai nekedena –
Juos saugo kapo ramuma.

O, Vėjau, sergėtojau miego !
Tu didžią paslaptį turi.
Tavoj širdy ramybės gėlės
Nevysta amžių sūkury.

Kai debesys juodi atgaudžia
Iš praradimų sutemos,
Prie vėjo kapo laumės snaudžia,
Nedrumsdamos sapnų tylos.

O tie sapnai, atnešę naktį
Ir pasislėpę vandeny.
Jie spindi lyg pelėdos akys,
Paskendę sielos paslapty.

O paslaptis – lyg mažas paukštis,
Pragystantis anksti ryte.
Ir užmarštis – lyg kalnų aukštis,
Išnykstantis dangaus skliaute.