Baltu pirštu beržas rodo į dangų –
Nei Saulės, nei lapų jau nelikę.
Išvaikęs sparnuočių būrį vangų
Kerta vanagas Mėnuliui į plikę.

Su pašlijusia lygiadienio nuotaika 
Dar lietus pasirodė – ko norėti?
Ir todėl keistokai mane nuteikia  
Girti meteorai nakties išperėti.
 
Traškėdamas radijas rėkia taiką –
Trūksta oro žodžiams nuryti.
Visada taip būna per neramų laiką –
Per didįjį rudens lapų krytį.