Neverk manęs, šalie, aš tavęs nepaliksiu,
kvėpavimu liks sužaliavę alksniai.
Nutituluok, ištrauk mane iš priekaištų.
Aš negalėjau vien žvalgytis,
turėjau keistis, išsiveržt į šviesą
pro ežero paviršiaus atšvaitus,
nepajėgiau rūdyti ar pajuosti žalvariu,
išnykti ir nugrimzti slėpiniu gelmėn.
Tad išsilaisvinau – bet niekas nežavėjo,
per pragaištingą siausmą,
nesamoningą slyvų sulaukėjimą
skubėjau, neieškojau turto ar garbės.
Ar sugebėjau atsiliepti sielai –
tavo išvargusiems žmonėms?
Neatsilyginau dosnumui,
todėl neverk manęs, šalie.
Dar nepaleisk iš savo šilumos,
neatitolk, nesilaikyk atstumo,
kaip pažadas – nedingsiu –
iškerojo tujos.

– – –

Neverk manęs, šalie, nes nepaliksiu,
kvėpavimu liks sužaliavę alksniai.