Jei pasakysiu „myliu“
„Aš tave myliu!“ – pasakysiu tau,
bet patikėti juk nedrįsi dar.
Taip pat nedrąsiai pasakysi „gal“
kaip pirmąkart tranzuojantis keleivis.
Už rankos tau paėmus šyptelsiu smagiai,
bet tu tik staigiai atsitrauksi,
nes nieko dar juk nežinai.
Ir giliai tu susimąstysi:
„Ką ši mergiotė sau galvoja?
Prisipažįsta meilėj taip lengvai,
kaip niekad net nebūčiau pasvajojęs.
Ir nežinau – tai sapnas ar tikrovė?“
„Bet viskas tikra, mielas“ – tau sakysiu.
Ir nepabėgsi tu nuo manojo puolimo,
kur treniruoti karžygiai, vadinami jausmais,
įkalins širdį tavo ir niekad nepaleis.
Ne tik širdelę įkalint ketinu,
aš pasiimsiu tavo laiką,
mintis tavąsias okupuot žadu.
O atsispirt, brangusis, nepajėgsi.
Sukaustysiu su savo meile taip stipriai,
išsivaduoti nepavyks tau dar ilgai.
Tik dėl tavęs aš viską padarysiu –
nuversiu kalnus, pilį pastatysiu.
„Aš tave myliu“ – ištarsiu šiuos žodžius...
Bet ar sakysi juos man tu?
To atsakyti negaliu.