Ko užsnūdot sargauti turėjusios budriosios nuojautos?
Ko nutilot it kąsnį iš svetimo rankų priėmusios?
Kai suplyšta jausmai, bergždžias darbas adyti ar lopyti,
Tuščias lūkestis ilsint esybę ne guoly — prie sušaudymo sienos.

Ko tylėjot, kai kūlvirsčiu ritos laimingos dimensijos?
Kada klausimų šimtui atsakymo vieno neliko?
Ko išlojote buvusią laimę švariai iki plauko išgremžti?
Ko pasiūlėte plėšytis grečium poruodami pliką?

Ko palikot lėkštėj apseilėtą, apvirškintą ėdalą
Vietoj trykštančio sultimis pusės iš Rojaus ten buvusio obuolio?
Ko kas dieną kartojat, jog džiaugsmo neliko — tik bėdos?
Ko aštriais dantimis dreskiat randus nuo gyjančio sopulio?

O ant nugaros prieglobstis pikto neglostymo niežo,
Urzgesys vargšo padaro, kenčiančio velnišką troškulį.
Akmenėju, kai gailestis šykščiai po lašą išrieda,
Bet išgraužkit — atsimenu dar, kaip šiai būčiai nuoširdžiai šypsotis.