Šitie žodžiai į niekur, į nežinią bėga,
o kadais pas tave jie skubėjo risčia,
tik dabar man iš laiko vienatvės atriekę
jie jau niekur nebeina iš čia.

Jie tik plakas, tik kužda, tik verkia
be tavęs it be oro ir it be vandens,
nors rods nieko jau jiems nebereikia,
bet iš ko jie pakils ir it paukščiai gyvens?

Dar ne visos aukštybės nuskintos,
dar ne viskas pasiekta žodžiu,
jis tik ašarų perluos sušvinta
ir staiga išsitiesia po kryžium sunkiu.

Kelias baigsis Golgotos ilgiausias.
Ar supras, mano žodžiai, dėl ko jums kentėt,
ir kodėl baltas popieriaus lapas iš gėdos nurausta
ir palieka pusiaukelėj tyliai klūpėt?