Ir taip vis sukasi tas santykių ratas. Ar gali suskaičiuot kiek žmonių pažįsti? Aš nebegaliu.

O kokia margybė asmenybių! Tačiau ar tu, žmogau, sutikęs naują baikščiai į TAVO pasaulį atėjusį žmogų tikrai laisvai jį įsileidi?

Ne. Esi kaip tas durininkas prie prabangaus viesbučio durų. Neįtinka džinsai (juk tai prabangus viešbutis!), nors jie daug geriau atrodo už daugėlį pačio durininko parėdų. Neįtinka švarkas, kadangi matos, jog nebepirmą jaunystę jis tarnauja.O juk tavo viešbutis TOOKS nuostabus! Ir taip be galo be krašto nuodugniai tyrinėji naująjį TAVO pasaulio "nuomininką".

Visi turime kaukes. Norėtume gyventi be jų, bet bijom. Ir aš bijau. Įsileidus ne tą žmogų, gali pamatyti, kad po jo išėjimo, tavo vidus išdrąskytas. O nuoširdūs žmonės "su visais batais" įkrenta į tavo vidų ir pasilieka. Kiekvienas svečių atneša gabalėlį kažko. Tas KAŽKAS gali būti pirmas žingsnis link durų apsaugos sumažinimo arba kaip tik - visiško jų užrakinimo.

O kas, jei išvis netikrini žmonių, ateinančių į TAVO gyvenimą? Ką jie tau gali atnešti?

Nuostabu, jei tas KAŽKAS yra gabalėlis meilės, švelnumo, supratimo. Tačiau net ir patys artimiausi žmonės gali atnešti po vieną ašarą ...

Tada galvoji, kodėl nepagalvojai labiau prieš įsileisdamas žmogų vidun...

Ateina kitas žmogus ir vėl atlapoji duris. Nepatikrini. Aš beginklė. o jis? nežinau. nepatikrinau.

Tikiesi. Belieka tik tikėti(s) kad viskas bus gerai ir širdyje rasi šypsenos gėlę paliktą lauktuvėms.

Žmogui reikia kažkuo tikėti. Vienam, kad viskas bus gerai, kitam, kad yra kažkas kas jį myli. Ir nesvarbu ar tai kitas žmogus, ar Dievas ar šuo. Svarbu kad myli ir kad vis dar ateina, ar ne?