Kaukė
Kuo įaugsi giliau, tuo ilgiau tavo geismas nesilps,
Tuo suvokt bus skaudžiau, kad būtis šita — dydis baigtinis,
Pirštai riesis padėt neįžiūrinčioms kontūrų vargšėms akims,
Cyps ir krioks orą gaudanti sunkiai krūtinė.
Paskutinė kova... Kas begundys Nedrįsk pasiduot!
Kas ištrauks už plaukų, kai įsiurbs užmaršties raistas juodas?
Po velėnos dangčiu nebeverda stebuklas purentos vagos.
Plinta tavo esybėj pavydas it mirtinas nuodas.
Graudeniesi, niršti — ką išmano pienuoti žiopliai?
Va, jei imčiausi aš!... Kantriai sugeria bambesį tylinčios kambario sienos.
Be tavęs šis pasaulis kitoks. Pasimainė. Pajėgsi — atleisk,
Bet ir pykti yra ko — išlydėt su kantrybe galėtų bent vienas.
Gal — viliesi — bevėstantis delnas nestingtų paglostančių rankų šilkuos,
Gal širdis pasileistų spurdėti, užjutusi budinčius tvinksnius?
Kita vertus, tiek to. Jau sunku bekovoti. Ne gėda vienatvėj bet kam pasiduot.
Ar ant veido išsklidusi šypsena pergalę reiškianti stingsta?