Nežaiskime daugiau mes meilės lyg pavasarį,
Rugpjūtis baigiasi – tvanka ši paskutinė.
Geriau visus už–prieš abudu blaiviai pasveriam
Gurkšnodami ledinį vandenį stiklinėm.
 
Kartojam: „Niekada...“ Bet niekada neturime
Kišenėse stambių banknotų. Atiduodam
Tiktai smulkius centus... Iš jų mes dedam turinį –
Lyg pilkos pelės dvi sugraužusios aruodą.
 
Kas bus po to? Viltis? Koks jausmas šis pažįstamas –
Kvailybėje (ir meilėje) per daug vilties nebūna.
Bet kita vertus, rodos, gyvas žemėn lįstumei,
Kad ego nuramintumei, o kitąsyk – ir kūną.
 
Ak, neliūdėk. Kas vakar buvo, užvakar – jau išverkta
Arba su prakaitu per poras sunkės, bėgo.
Paimk geltoną rožę – tau gražiausią išrenku...
.............................................................................................
 
Nors iš tiesų man nė trupučio neatlėgo.