moterys juodais drabužiais  žaidžia aistrą nušvitimo
rangosi iš nuolankumo tarsi katės įkryptakės
gyvos šaknys orchidėjos išraizgytame paviršiuj
stengias visumą nuslėpti prisidengdamos žiedais

sidabru išlietos gijos  kilpom gaudo meilės paukštį
pasikvietę tamsią naktį atlaso vilktu rūbu
smilkalų svaigina kvapas painioja miražais tolį
užmigdydamas šešėlį pasivertusį jausmais

aksominės laiko dulkės dengia matinį paviršių
išraižytų aukso taurių apverstu dugnu aukštyn
pirštais vynuogę paliečia atsiradęs nuolankumas
savo galvą nunarinęs pabarstytą pelenais

pilnačiai pasiekus brūkšnį brėžtą teptuku padangėje
moterys katėms pavirsta su gyvenimais keliais
stiklo rutuly jau drumščias siluetai paukščiai sfinksai
liko tik juodi drabužiai užberti baltais žiedais...