O buvo

Šalta

Kūčios. Važiavo su tėveliu į Kauną, pas gimines. Kelias ilgas, magistralė, tad sumanė nusnausti, tačiau vos tik išvažiavo iš Klaipėdos, šalikelėje pastebėjo bestypsančius tranzuotojus. „Šalta, Kūčios, o jie čia stingsta lauke, norėdami grįžti į namus, pas šeimas“ , — pagalvojo. Širdį užplūdo jauki šiluma:
— Tėti, paimkite pavėžėti vieną iš jų, juk šventės, — galva linktelėjo tranzuotojų link.
Geros nuotaikos dėka ar sušildytas dukros žvilgsnio, vyras  šyptelėjęs sutiko ir leido pasirinkti mergaitei pakeleivį. Mato — lieknas berniukas, juoda kuprine, trumpais plaukais ir juokingu rudu paltu.
— Stok, šis! — šūktelėjo ji.
                 Sustojo. Berniukas šmurkštelėjo į mašiną ir iškart padėkojo. Ji sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės, jis —keleivio vietoj priekyje, tad mergaitė nespėjo nė jo veido įsižiūrėti. Bet balsas buvo gražus, o ir šnekėjo jis daug. Su tėveliu diskutavo apie muziką, meną, politiką, sportą. Bet ji tylėjo, buvo nedrąsi. Berniukas jai patiko, jo kalbėjimo maniera ir intonacija dvelkė elegancija. Taip norėjo su juo susipažinti, pabendrauti. Gal taip būtų ir padariusi, jei ne šalia sėdintis tėtis.  
  Berniuką išleido pusiaukelėje į Kauną. „Iki“ ,— tepasakė visos kelionės su naujuoju keleiviu metu . Mintyse keikė save, kad nieko neištarė, nedrįso. Nespėjo.
                  Su mama buvo tas pats: nebespėjo, neišdrįso. Nepagalvojo.
               Kartu su jos veidą užliejusiu liūdesiu, ėmė snigti. Nors tuo metu...



               Pavasaris žaidė savo spalvomis

Mergaitė sėdėjo savo kambaryje ant sofos ir skaitė knygą. Nors ir šventė, bet jai ji priminė eilinį nuobodų savaitgalį.
Koridoriuje pasigirdo uždaromų durų garsas. „Mama išėjo kiaušinių pirkti“,  — pagalvojo. Užrakinusi duris nutipeno į balkoną. Stebėjo, kaip mama pereina gatvę, prasilenkia su žmonėmis, einančiais šaligatviu, ir išnyksta parke tarp savo gyvybe vėl besidžiaugiančių medžių.
Po keliolikos minučių pamatė ją grįžtančią tuo pačiu keliu. Moteris ėjo nesidairydama, nuleidusi galvą žemyn.
Mergaitė atsitraukė nuo lango ir nuėjo atrakinti durų. Laukė, bet mama vis neatidarė jų. Vėl patraukė į balkoną, norėdama žvilgtelti pro langą.
...Stovėjo gatvėje. Mergaitės pečius buvo apglėbusios tėvo rankos. Netoli stovėjo aplamdytas automobilis, o greitosios pagalbos medikų būrys jau neskubėdamas ruošėsi palikti šią vietą. O juk dar vakar...  



Buvo šventė                      

Visą vakarą su mama dažė kiaušinius. Tokios smagios Velykų pradžios ji nė negalėjo įsivaizduoti. Mama su dukra kalbėjos apie viską: nuotykius mokykloje, drauges, mįslingus berniukų žvilgsnius. Virtuvė buvo pilna šilto juoko, galiausiai viena kitą net ėmė taškyti dažais.
Atsigulusi į lovą šypsojosi iki ausų. „Mano mama — pati nuostabiausia visame pasaulyje“, —  vis kartojo mintyse. Norėjo bėgti ir stipriai ją apkabinti, pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių vakarų jos gyvenime. Pasakyti, kad myli. Tačiau nedrįso taip pasielgti, mat buvo jau vėlu. Jei dabar išliptų iš lovelės, mama galbūt net supyktų, tad pagalvojo, kad geriau tai padarys Velykų rytą.  „Oi, kaip nustebs mama...“ , — laiminga mąstė.
Motina taip pat norėjo nudžiuginti dukrą. Atsikėlė anksti ryte: galvoja, paslėps margučius po visus namus, o tada jau teks dukrelei pasistengt, kol visus surinks. Margučių indą laikė ant spintelės viršaus. Užlipo ant kėdės, kad lengviau pasiektų. Paėmė, tačiau lipant žemyn neišlaikė pusiausvyros ir išmetė indą. Supanikavo, vos neapsiverkė. Tiek stengėsi su dukrele, o štai dabar... Ką jai reikės pasakyti, kai nubus?
Laiko rasti išeičiai nebuvo. Mergaitė buvo pažadinta mamos sukelto triukšmo, ir netrukus basomis kojomis ir vis dar naktiniais marškinėliais pasirodė koridoriuje. Pamačiusi margučių likučius ant virtuvės grindų ir šalia stovinčią mamą, primenančią susigėdusį mažą vaiką, sustingo ir tylėdama stebėjo šventišką nuotaiką sudaužusią akimirką.  
Pusryčiai. Ant stalo maisto netrūksta, tik margučių nėra. Niekas nekalba, tik retkarčiais paprašo paduoti šį bei tą nuo stalo tam, kad nereiktų toli rankos tiesti.
Mergaitė, pavalgiusi ir pamiršusi savo staigmeną, nueina skaityti knygos.
Legolasas