Užmigdyk,
ruduo,
medžius,
begalinę lapų tylą,
tegu ašara nedžius,
kai išskristi paukščiai kyla.

Vėjo smuiką
ir dainas,
kai ant žemės lapai krinta,
tu toli toli nunešk,
tepajus, kaip auksu sninga.

Kuždesį
lietaus maldų
tu nuneški naktį vėsią,
atgailą šalnų kaltų,
kad nutilo paukščių giesmės.

O dabar,
ruduo,
migdyk
ir medžius, ir lapų tylą,
mums tikėjimą palik –
lapai krinta, paukščiai kyla.