Anoj pusėj aukštos akmeninės apleistos arkos anksti, apie aštuntą, atsitiktinai atvažiavo automašina. Arkos aukštis atėmė amą, apsamanoję atsikišę akmenys, atrodė, augo akyse. Algis, atsisėdęs automobilyje, aikčiodamas apžiūrinejo arką. Atsikimšęs alaus, atsigėrė, apsuko automašiną atbulai. Arti arkos akmenų augo audros apdraskyta, aptriušusi akacija. „Arką aš aptverčiau, akaciją apriščiau audeklu, – atgavo amą Algis, – aptvaras apsaugotų arkos akmenis, aprišta akacija augtų aukštyn, atsigautų...“ Algis apėjo aplink, apžiūrėjo apylinkes, atsainiai atkraginęs alkūnę, atsisėdo automobilin; atsisveikino, atkreipęs akis aukštojon arkon...