Nėra mylimųjų, širdingojo valeto šioj kaladėje,
kuris netrokštų paramos, naudos iš savo damos,
ar atvirkščiai vyksta žaidimas ir manipuliacijos.
Pasitikėjimas toks iškreiptas – tik menamas.
Mes vienas kito išlaikytiniai – argi negaila,
kad negalėsiu būti tavo ramstis?
Esu, kur nepasiekia apšvietimas rampų –
pati menkiausia. Kas nelaimės objekto geistų?
Į kaklą tealsuoja savo slibino devynios galvos.

– – –

Žinau, kad neturiu, kuo pasigirti,
o tavo elgesio atoveiksmiai
nuo neramumų atitraukia.
Gal būsi mano pastangų apdovanojimas,
tik perspėk, jei esu nereikalinga,
aš niekad prievarta nesiūliau savo rankos.
Argi nedora: viskas tikra ir neapskaičiuota,
aš neplanuoju paslapčia tipenti
namo anksti, kol prieblanda ir dar nešvinta.
Ne tam mane pagavo tavo mirksnis,
ne tam, kad greit iš jo išžengčiau,
Priimk, aš savo dabartį užgošiu
ir būsiu viskas, kas pasislepia už žodžių,
tikiuosi, vertas – – –

– – –

Tik blėstantis netobulumas, kas dabar?
Mes atsidūrėme ne ten, kur pabaigos tikėjomės,
ką galime, kad tik likimai nenugeibtų,
kad neišslystum iš delnų, tu privalai mylėti.
Sakyk, kokia beliko iš manęs nauda?
Prigeso formos nesuteikęs žaizdras.
Tiek daug dar šilumos neišpažinta, dar niekas nepasikeitė,
ar beišdegs naujai ateities liekanos,
kai ribos išsitrynė pažadėtų šimtmečių?
Bijau išgirsti, kad netekusi vertės.
Geriau ištark – už viską bus atleista,
net ir dabar, pilioriau, mano ramsti...
Ištrintas vardas iš bendros lygties.