Kai išeinu į tylią rudenio
Nostalgiją,
Viliojama šviesios
Ryškios žvaigždės,
Lig pačio Paukščių Tako
Nutįsta baltas baltas
Mano kelias,
Kuriuo vienatvėje
Klajoja liūdesys.
 
Kai rudenio melodiją
Liūliuoja
Pabaigus darbus žemė
Murzina,
Kai amžinybėn siela grimzta
Ir dejuoja,
Ten toliuose dundena
Griaustinio tylus aidas,
Verksmingas  drebulėlės
Lapų šnabždesys...
 
Negrįžtamai išėję
Ūkteli palaukėj
Lyg smuiko siela
Skaudžiai užgauta,
Ir tyliai driekiasi
Lig pačio Paukščių Tako
Toks baltas baltas
Mano kelias,
Kuriuo vienatvėje
Klajoja liūdesys...