Radau aš neregį...

Radau miške aš namą
neregiui statytą,
langų jame nebuvo,
durys uždarytos.

Namo prieky pakabintas užrašas lentinis
"Viskas jau seniai ištrinta,
neskaudink neregiui krūtinės".

Susilaikyt trumpai tesugebėjau,
po valandėlės rankeną nuo durų suradau.
Vėliau aš supratau kiek daug susimokėjau,
jog kvailą užgaidą patenkint išdrįsau.

Senos trobos kampe prie stalo jis sėdėjo
ir krūptelėjo, kai išgirdo balsą:
- Kas čia? Nejau manęs ieškot atėjo?
Gal kas atras, kaip išsklaidyti šitą tamsą?..

Šypsot bandžiau, tačiau susivokiau, kaip kvaila,
juk išskaityti veido jis nesugebės
ir pamačiau, kaip klausos jis ar laikrodis dar eina,
nors akys jo rodyklių niekad neregės.

Truputį nustebau pajutęs
šilumą nuo jo besklindančią.
- Kaip keista, - tarė - dingo durų mėlynas skambutis,
o gal sapne aš išgirdau tave ateinantį?

Bet pasakyk, praeivi mielas,
ar daug dar liko žemėj reginčių akių?
Pragyvenau aš ten tikrai ne vieną dieną,
bet niekur neradau švelnių, dorų svajų.

Sakyk, ar žmogiška priverst kitus kentėti
ar džiugina tave beprasmis pyktis dėl niekų?
Manieji pirštai niekad vėl nebus žemėti,
nes aš per daug bijausi išorės vargų.

Negera juoktis man, kai kitas verkti nori,
tačiau visi juk juokiasi net jeigu man sunku.
Seniai jau suvokiau aš žodžių svorį,
todėl į galvą vien juos dėtis ketinu,

Bet lengva man čia uždarytam tau kalbėti,
kai šitiek metų nemačiau kitų akių.
Už nesamų langų aš leidau žolei vėl žolėti,
nors nenorėjo šito daugelis laukų.

Juk pastebi, kaip apsitrynė mano senas balsas,
nemėgsta griauti švelniai aidinčios tylos.
Norėčiau pamatyt pavasarį, kai pumpurai iš naujo kalsis,
tačiau pasesnęs kūnas šito jau nebevalios.

...

Klausyt daugiau nebegalėjau
išeidamas aš durų net neuždariau.
Toks vienišas pasijaučiau ir taip kentėjau,
kaip man gyventi gera niekada nesupratau...
Draugė