Virš miesto nulijo stogų atšvaitais saulės šokis,
Palinkę ties katedra klūpi suvargę suoliukai.
Tik medžiai sutrikę be reikalo lapais sumoka
Už vasaros būvį, kai buvo jauni ir padūkę.

Kažkur prie pakrančių dar zuja italų gondolos,
Atlėkę iš tos pamokos lyg per pertrauką lapai.
Ir šąla po truputį šildęs per vasarą guolis
Nedraugiškų paukščių – jie išskrenda nieko nesakę.

Pakanka ražienų, neleidžiančių eiti be batų,
Kai vakar per tyrlaukius lekiant jų padai suplyšo.
Tik liūdesio parke mums gros „Mėnesienos sonatą“
Ir jaudins iš Katedros virpančios rudeniu mišios.