Nutapytumei mano portretą
Su skaidria ašarėle ant skruosto,
Vėl nubrauktumei ją netikėtai –
Aš pajusčiau, kaip veidą nuglostai...

Nutapyčiau aš tavo portretą
Ir duobutę įspausčiau ant skruosto,
Neprašyčiau, kad vėl patikėtum,
Jog žiūrėt į tave – nepabosta...