Kiautas
Nieks neklausia tavęs,
Kuo išsemsi degutą tamsos,
Kaip bemiegėj nakty
Bus ilgu ryto blunkančio laukti.
Ar gliti praeitis
Nuo tavęs bent per žingsnį atstos,
Kai į purvą sutrypsi
Suklotą po kojomis auksą.
Vėjai purto net sielą,
Ne tik dangų bestvarstančias nuogas šakas.
Vėlei slenkstis, duobė
Ir kažin kiek įpilta žarijų.
Ir sparnus susilaužei,
Ir susitepei baltas rankas,
Kai degutas tamsos
Abejingai liepsnelę prarijo.
Į akis graužias dūmas
Kaip krislas, o gal pelenai —
Išsiskirsto būtis
Į nebūtas nuspėjamas frakcijas.
Ko, išminčiau, tyli?
Ar išliksim, net tu nežinai?
Lyg žadėdamos dangų
Pašokusios kibirkštys blėsdamos spragteli.
Tamsoje patogu.
Nesidėsiu šventa, nes nesu.
Net negremšiu deguto
Ir leisiu jam stingti į kiautą.
Mėnesienos akis
Tarp skubrių it gyvų debesų
Lai nežiūri —
Stiprieji nutaiko, kada atsiklaupti