Nors Tu visko turi iki soties,
Priimk tai, kas ateina iš mano širdies.
Esu aš tarsi elgeta besotis
Ir kas gi man ranką išties?
 
Kas paguos mano alkstančią sielą,
Kas man jai ramybės pridės?
Kas supras, kaip man nebemiela
Vis vienam laukt rudenės nakties.
 
Aš jaučiu, kaip mintys pasprunka,
Nes nebuvo jų kur užrašyti.
Šis gyvenimas taip trumpai trunka –
Tarsi saulės blyksnis kas rytą.