rekviem

skaidri nemiga beria liūdesio rasą
meilė visa tai, kas skauda,
visa tai, kas buvo,
visa tai, ko laukiama
 
tikėti ja — sielai paguoda, užuojauta, atgaila
po plevenančiomis sidabro plaštakėmis
tamsos karalijoje
 
vėlu, neapykantai ir pavydui — pelyno kartis,
nuodijantis sielos skaidrį, bučinys — stingdantis svaigulys,
pragaro ar rojaus prieangis liepsnojančioje dabartyje,
atsakomybės skruzdės, ropojančios po atminties skaudulį
nesu elgeta, maldaujantis jausmo vergovės
jis manyje laisvas nuo mano pradžios iki pabaigos
 
mano turtas ir našta stingdančiame lapkričio gruode,
kuriuos lesa nebūties paukščiai
kokiu skurdžiumi teks išeiti iš žydinčio jausmo sodo
 
gelia, gelia gelia tai, kas neišvengiama
skurdybės išpažinimas argi ne didybė
ties praraja ant atbrailos
ūkuose neįžvelgiamas iliuzijos krantas
 
sakyk, saldžioji nemiga, kas yra ne iliuzija,
kuo ji skiriasi nuo regimos tikrovės,
per žodį ar aimaną išsprūstančią iš sielos gelmių
 
galbūt tai tik aidas mano begęstančios gelmės
aistra — bežodis neklystantis akimirkos alpulys,
nepakliūnantis į žodžio „meilė“ pinkles
kas jis be tinkamos balso intonacijos,
be žvilgsnio ir kūniškos išraiškos
 
žodis reiklus, pats atėjęs iš visuotinybės,
reikalauja neįmanomo — asmeniškumo,
jam reikalingas be išlygų visas mano čia ir dabar buvimas —
brūkšnys tarp dviejų datų — štai tokia lemtis ir likimas —
tragiškas laisvės gurkšnis — dovana Nežinios prieš užgęstant
 
apnuodytas praeitimi, į ateitį žengiu, atsigręžęs atgal
Ražas