Jau plaukiu aš į tolimą uostą
ir sugrįžt, net jei šauktum, daugiau negaliu,
juk žinai – ne tik saulei lenkiuosi,
mano burė jau skrieja žvaigždynų keliu.

Na tai kas, kad po vieną – ne dviese,
laikas – jūra, ji neša mane ir tave,
ar mes angelą lūpomis liesim,
ar užlies amžinybės lemtinga banga?

Ar ragausim ten duonos ir vyno,
skinsim vaisių nuo Viešpats obels,
ar akimirka, mus apsvaiginus,
kaip anuodu į žemę nutrenks?