Palvukė

Vaikystės miražas – Palvukė,
Švelnus aksominis jos snukis.
Nuo strėnų kaip rūkas garas,
Darbo prakaito, mėšlo kvapas.

Pakinktai plačius pečius slegia,
Iš paskos – vežimas ar žagrė,
Tėtis, kelnes atsiraitojęs,
Ir mes – maži, basakojai...

Vagos kyla nuo žemės į dangų,
Arimai – dūžtančios bangos...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kaip miražas nutolo, negrįžta
Palvukė... Ir mano vaikystė...
atkaklioji