Sako, Kamajuos nuo seno
Vaidila kažkoks gyveno.
Laikė pulką vaidilučių –   
Nekaltų, gražių, švelnučių...

Vaidila visiems grasino – 
Kas išdrįs lįst prie merginų,
Tam širdis suakmenės 
Arba akys išvarvės... 

Bet vyrukai nebijojo – 
Paslapčia mergas viliojo... 
Na ir kas, kad jiems tai draudė, 
Na ir kas, kad žiauriai baudė... 

Sako, už tą grieką baisų 
Iš lazdos turėjo vaisių 
Vaidilutė išauginti, 
Žemę ašarom drėkinti... 

Jei kuri nesugebėtų – 
Obelis jos nežydėtų, 
Tą į ežerą įmestų, 
Kad jos nuodėmė nuskęstų... 

Gal palaimintas tas griekas, – 
Nepaaiškina to niekas, 
Tik prigydavo medeliai, 
Skleisdavos žali lapeliai... 

Bėgo dienos ir savaitės, 
Laistė obelis mergaitės – 
Taip prie ežero ant kelio 
Atsirado mūs OBELIAI. 

Vyrams ir nedovanojo – 
Prie upelio juos vanojo: 
ŠE! ir TEKŠ! – KAM ĖJAI?
– KAM AJAI? – 
Atsirado KAMAJAI... 

O upelį tą ar griovį, 
Prie kurio jiems kelnes movė, 
Kur juos mušė su šikšna, 
Pavadino – ŠE TEKŠ NA...

1985 m. birželis