Tik spėjau parašyti pavadinimą ir nuskambėjo priešpiečių varpas, todėl šis romanas jau lyg ir turėtų vadintis popriešpiečių vardu, bet, kita vertus, kaitalioti pavadinimus ne mano stiliuje, todėl tegul jis bus užskaitomas kaip parašytas iki priešpiečių. Kito romano pavadinimas galėtų būti „Vakaro romanas“, bet nebūtinai jis bus parašytas šįvakar, net neįsivaizduoju, kas nutiks šiandien, dar nesugalvojau. Bet kažkurį vakarą, sakykim, būtinai parašysiu „Vakaro romaną“. Tokiu būdu jau bus keturi romanai. Primenu, pirmi du vadinasi „Romanas su Nepažįstamuoju“, antras – „Skyrybų romanas“.
 
Taigi, dabar rašau trečiąjį. Nesenai perskaičiau Voneguto „Čempionų pusryčius“, nors sakyti, kad perskaičiau, irgi šiek tiek skubota, dar liko keli lapai, bet iš esmės viskas jau kaip ir aišku, tad užskaitykime dalyką kaip užbaigtą, tvarka? Esu skaitęs daug Voneguto knygų, gal daugiausia iš visų autorių, ir šią, pačią kiečiausią, perskaičiau tik dabar. Keista. Keista, kad ten nieko nėra apie pusryčius arba kitą paros valgymo metą, išvis apie valgymą nieko nėra, esminio nieko, gal tik kokia smulki, nereikšminga detalė, o apie čempionus apskritai nerašoma, greičiau visokie lūzeriai šmėkščioja tarp eilučių ir autoriaus piešinėliuose. Kaip norėčiau pats mokėti taip piešti.
 
Bet grįžkime prie mano romano. Man ypač patiko pas Kurtą tai, kad jis romane apsigyveno kartu su savo herojais, tad ir aš, kaip pagarsėjęs plagiatorius ir neturintis savų idėjų, nusprendžiau susieiti į kontaktą su tais asmenimis, kuriuos dabar ir čia sukursiu. Kaip žinia, aš visuomet rašau lovoje, nuogas, pasidėjęs rašomąją mašinėlę ant užtiesalo, kuris dengia mano dailias šlaunis. Išeiti į kitą kambarį neturiu ūpo, be to, ten man kas nors trukdys bendrauti su savo herojais. Nors nenorėčiau jų vadinti herojais. Apskritai, kas bent kiek pažįsta mano veikėjus, tai pastebės, kad dažniausiai jie kažkokie ne pirmo ryškumo sektini pavyzdžiai, greičiau atvirkščiai: su trūkumais, ydomis ir pasileidusiomis, nederamomis mintimis ir svajomis.
 
Ir šie, kurie dabar suguls pas mane į lovą arba kaip kitaip išsidėstys kambaryje, tikrai nebus nekaltos mergelės ir berneliai. Pirmas, kuris įsitaiso dabar prie mano kojų ir čiulpia nykštį, tebus pirmakursis studentas iš VDU. Jis studijuoja menotyrą ir atvyko pas mane išpešti interviu apie mano pjeses. Toks visai dailus, jaunas berniokas iš Panevėžio. Aš užsiminiau jam, kad man šąla kojos, ir jis tokiu būdu nutarė jas kiek sušildyti.
Prie lango ant dviračio, kurį neseniai gavau iš kažko dovanų ir kuris labai senas, dar nuo antro pasaulinio karo laikų, kurį už šimtą dvidešimt penkis eurus atnaujinau, pritiuningavau visokiais atšvaitais, veidrodėliais, žibintuvėliais, skambučiais ir t. t., ant jo sėdi dar viena studentė iš KTU, muzikos garsinimo ir aparatūros panaudojimo renginiuose katedros, ji tikisi prakišti į vieną mano spektaklių savo garsinimo aparatūros modelių. Nežinau, kodėl jai šovė tokia mintis, bet aš dar ir nesirengiu kol kas jai atsakyti neigiamai, nors ir žinau į priekį, kad atsakymas bus „Ne“. Ji to dar nežino, todėl sėdi ant dviračio be kelnaičių, tik su aptempta sportine bliuzele. Paprastai aš tokias vadinu „maikėmis“, bet žinau, kad tai nevartotinas terminas, todėl naudoju žodį bliuzelė. Taip ir sakau jai:
– Jeigu karšta, gali nusiimti b l i u z e l ę.
– Dar ne, be to, mane gali pamatyti per langą, juk pirmas aukštas.
 
Tikrai, pamiršau paminėti, veiksmas vyksta pirmame aukšte. Taip pat svarbu: laikas – sekmadienis, priešpiet;
Vieta – Kaunas, taigi ir taip aišku.
Už lango saulė, dailus rudenėlis. Lapai, ačiū kažkam, dar nenukritę, lengvas vėjelis.
Mes taip sėdim, vienas čiulpia, kita sėdi, aš rašau, už sienos groja. Tai mano sūnus. Gamos. Gera, gražu.
Kalbamės apie meną, tai yra mano pjeses.
– Tavo pjesės labai meniškos, – sako jinai. – Jas tiesiog privaloma garsiškai apipavidalinti, supranti?
– Ne, – atsakau ir jaučiu, kad mano nykštys sumažėjo, todėl įkišu į burną kitą, kad abu susivienodintų.
– Na, ko tu toks užsispyręs, juk jei paleisi švarų garsą, tarkim, Glasą, žinau, tu jį labai mėgsti.
– Taip.
– Taigi, per mano modelį girdėsi visus pustonius ir tembrus, jokio pašalinio džeržgesio ar trukdžių.
– Bet man svarbu emocija, – sakau jai, – aktorių įsijautimas, teksto svoris.
– Man irgi rūpi svoris, – sako mergina.
Ji tikrai labai liekna.
 
Nulipa nuo dviračio ir prisėda prie studento. Dabar jie bučiuojasi, mano nykštys lieka kol kas nesusivienodinęs. Aš laukiu, nėra kur skubėti. Jis vis tik nuima jai bliuzelę, aš ją paimu, apuostau ir įsitikinu, kad tai vis dėlto „maikė“, bet nesiginčiju ir laukiu. Jos krūtys dar labai mažos, bet ne smailos, greičiau apskritos. Aš, kaip autorius, leidžiu jam jas paliesti, bet nenoriu, kad jis imtų intensyviai jas maigyti, todėl įpareigoju jį elgtis kaip galima santūriau ir pagarbiau. Galų gale man tai nusibosta, todėl grąžinu jam nykštį, o pats prisitraukiu aparatūros modelį prie savęs. Dabar jau nebesu tikras, kad tikrai pasakysiu jai „Ne“, gal vis dėlto ta prakeikta technika man tikrai kur nors pravers. Šiuo metu svarbiausia, kad neužeitų sūnus, bet jis groja, aš girdžiu violončelę už sienos, todėl leidžiuosi su ja į gilesnę polemiką apie muzikos panaudojimą savo spektakliuose.
 
Bet sekmadienis ne begalinis. Kaip ir visos dienos, jis turi ribas. Ir čia aš bejėgis, nors ir esu savo romano kūrėjas, bet tik romano, o laikas ir jo dalys, tame tarpe ir sekmadienis, man nepavaldūs. Aš matau, kaip jis slysta man iš pirštų, mano nykščiai jau susivienodinę, ir mano lankytojai taip pat slysta, jau pilnai apsirengę, nors už lango dar vis saulė, bet juk ruduo, nuogų neišleisi, be to, gali pamatyti sūnus, tad palydžiu pro langą, pirmas aukštas, jie lengvai strykteli į žolę, jauni ir grakštūs, jiem tai vienas juokas, pasiunčiu oru bučinį, jie moja man ir nueina susikibę už rankų lengvi ir laimingi, kaip vaiduokliai, kaip sielos, kaip mano sukurti personažai.
 
Dviratis toks atjaunėjęs, lyg šimtą metų nuo pečių nusimetęs.