atvėrus langines brendu į tylą
naktis kvatodama
šešėliais žaidžia
nepajuntu
kaip rankos virpa kyla
paskui ant tavo skruosto nusileidžia
nesusitikus
ar gali apglėbti
ir tuščio glėbio negali išvengti
kada skeveldromis žodžius išmėtę
dar neišėję
bandom prasilenkti
 
taip ne laiku ne vietoje suklumpam
jausmai aušrom
matuojami užkimo
lašais šermukšnio lašančiais nuo lūpų
du tylūs žvilgsniai
žaidžiantys likimais
nelyja rodos
tik nuo pirštų laša
ploni rūkai tarsi mūrinės sienos
dvi jautrios sielos
lyg artumo prašos
kai tokios skaudžios spalio mėnesienos