Šis nutikimas buvo labai senai, kai da būdamas kokių trijų keturių metų gyvenau mamikės tėviškėje ,,Zilinkynėje“...
 Vasarodavau dažnai te, tai kaimynus, dėdę ir tetą Urbus, gerai pažinojau, pas juos nueidavau, a te, ką nunešt, a te ką paskolyt. Tėtuks pasiųsdavo, pas vienus a kitus kaimynus, gaspadorius gi aš te buvau, tai i darbus padėt nudirbt teko. A te karvikes pūdyme paganyt, a te tėtukui a bobutei ką padėt, visada i aš kartu....
    Tą kartą pamenu, kaip daba, mudu su tėtuku važiavom su arkliu pro Urbų sodybą į girininkijos įsteigtą medelių želdyną. Mamikės pusbrolis Zilinkų Stasiuks tada eiguliu dirbo i leisdavo tėtukui te bulvikių pasisodyt i žolikę apie medelius i  aplinkinėse pievikėse nusišienaut. Su šieniuku tada labai striuka buvo, tai tėtuks te i šienaudavo, o tarpueiliuose tarp medelių i bulvikų pasisodydavo (atseit žiemą bus šernam i kitiem žvėreliam maitint), bet užtekdavo jų visiem, nes žemė šilainė, gerai bulvikės užderėdavo, o da  augynas aukšta tvora aptverts buvo i niekas te vidun nepatekdavo. Tėtuks da iš Miškų ūkio algą gaudavo i į kolchozą dirbti nereikdavo jam ait (atseit buvo iš kolchozo perduotas į girininkiją dirbt, a te kaip kitaip daba i gerai neprisimenu)...
    Taigi va da i daba matau, kaip mes tą pavasarį važiuojam su tėtuku bulvikių kaupt (tėtuks visada mane kartu pasiimdavo, vis bobutei ramiau, kad aš su juo išvažiavęs, o ne kieme, kokias šunybes krečiu).
    Važiuot reikėjo į šiaurės rytų pusę nuo namų da gerą gabalą kelio, pro kaimynų Urbų sodybą, o te pas Urbus prie namo sienos, už pinučių tvoros, sėdi dėdė i teta Urbai i da tos dvi plaštakės, margom suknikėm, aplinkui lakioja...
    - Padėk diev kaimyne, dėdė Urbas tėtuką pamatęs pasilabina. Kur daba susiruošei, a ne į mišką? Grybų tai da nė... Vakar buvau ,,Šūdgiry“(toks miško pavadinimas), tai nė supuvusios lepšės  neradau...Da matyt anksti, da nedyksta...
    - Dėkui dėkui i tau to pačio linkiu. Trrr, tėtukas, privažiavęs arčiau, sustabdo bėriuką, vadeles pririša prie drobynų i priėjęs prie tvoros pasilabina su kaimynu.
Anie gerai sutarė, kai tik sueidavo kur, visada kalbos turėjo, o i kaimyniškai vienas kitam mačijo,  da nuo pokario bėdų buvo pripratę vienas kitam padėt, bet čia jau kita istorija...
    - Ne, matai, te medelyne bulvikių liepė Stasiuks pasodyt, o daba va mudu važiuojam jų apkaupt. Dviese vis greičiau, kreipiasi jis į mane atsisukęs. A ne?
    - Nu jo, kad greičiau, i aš jam rimtų rimčiausiai pritariu, bet mane daba tie nematyti sutvėrimai sudomino, kur po Urbų darželį skrajoja. Ankščiau tai jų aš čia niekad nebuvau sutikęs, nors i tankiai pas kaimynus užsukdavau.
    - Trrr, bėri paraginu, kad nesimuistytų. A nebaigsi daba? Tas vis per pinučius siekia, savo plačiom lūpom,  tetos gėlyčių pasiskyt.
    - O i tamsta  svečių turi  matau? Tėtuks vė klausia kaimyną, mostelėjęs ranka bėriukui, kad tas labai neįsijaustų prie tvoros žolikę rupšnodamas.
    - Ai, dukra su mergicom atlėkė apkuopt mus. Vieni jau i nepaspėjam susitvarkyt, sūnus da vis te - toli.  Da vis negrįžta... Tai ji i ateina tankiai mums pamačyt. O i tamsta matau ne vienas, su talka.  A ne dukros jaunėlis bus?.. Matai jau koks vyras užaugo...
    - Gal in žentus pas mani leisi, akį gudriai tėtukui pamerkia... Mato, kad aš viena akim tas plaštakes ryte ryju, niekad da čia nematęs, o i tėviškėje Vambaliuos nebuvau da tokių sitikęs.
    - Mergicos aū, mergicos, kur pasidėjot? Aikit artyn, dėdė Urbas margaspalvius drugelius pašaukia... Va žiūrėkit koks kavalierius vežime sėdi, o jūs te su tom lėlėm vis žaidžiat...
Tos tik pamačiusios pro pinučių plyšius, kad aš jas stebiu, tik fit, purpt, suknelių padalkom suplevėsavo i nuskridę  prie tetos Urbienė nusileido, viena iš vieno šono, kita iš kito, jai po pažastim pasislėpė i jų jau nė... Paskui tik apsisuko i tada vikriai vikriai, viena paskui kitą, veidus rankom užsidengė  i pro pravertas gryčios duris vidun įspruko i viskas tik purpt i jų jau nė  i  pradingo...
    - Tai, kad nieko nebus, giminės gi jie iš maniškės pusės, tėtuks toliau kalbą veda. Matai gi i aš aną irgi iš te pasiėmiau, iš Steponavičienės kilus ir. Rimtai rimta i visai nesijuokdamas, jam tėtukas atsako. Martyniuks su mūsų Aldona gryni pusbroliai ir... Su ženidbom čia mudviem jau nieko neišeis...
     - Neišeis  tai neišeis, ką čia daba i padarysi, teks ma anūkėm kitur kavalierių ieškot...Vė iš manęs šidijas, mane per dantį traukia.
    - Nu gerai, gana kalbėt, o tai kada da nuvažiuosim, tai i pietūs ateis. Kaip tikras gaspadorius raginu tėtuką... 
- I vė bobutė rugavos, kur teip ilgai užtrukom, kad da vis negrįžtam namo...
 Plaštakių tai nebė, o ma jos tai visai patiko, o daba pasislėpė i kvit i nė, tai ką čia daba i veikt.  Reik važiuot (mintyse pagalvojau).
     Tada tėtukas atsisveikina su kaimynais, palinki geros dienos, sėda į vežimą i mes nudardam pamiške, per kelmus ir eglių šaknis, vingiuotu keliuku tolyn. Aš da vis atsisuku i atsisuku pasižiūrėt a da vė tie drugeliai su gėlėtom suknikėm neskraido apie dėdės Urbo sodybą...
     Kol bulvikes apvagojom, kol da tėtuks medelių augynus apžiūrėjo, aukštesnes žolikes aprovė, saulikė jau i vakarop pakrypo. Tada jau i atgalios susiruošėm.
     Su nekantrumu laukiau, kada vė pro kaimynų sodybą važiuosim, gal da te tos plaštakės tebeskraido,  bet kai privažiavom artyn  pamačiau, kad kiemas tuščias...
      Nebesėdi nė kaimynai Urbai prie sienos ant zuslono, nei margaspalvių suknikių daželyje nebė. Išskrido jos i daugiau nebegrįžo, o gal nepasitaikė vienu metu Armeniškiuose būt...
      Tai buvo mano pusseserės, Janina i Genutė Steponavičiūtės, iš to pačio Vambalių kaimo i vėliau i į mokyklą kartu ėjom i vakarodavom, bet kad tai čia tos margaspalvės plaštakėlės tikrai niekad nepagalvojau...
      Tik daba, kai šią vasarą, viešėdamas tėviškėje i rinkdamas medžiagą apie savo gimtąjį kaimą, iš tetos Genutės Klasauskų (mano krikšto mamos sesers) gavęs šią nuotrauką, vė tas plaštakes prisiminiau, o ankščiau aš jų nebuvau niekad matęs. I nekartą svečiuose pas Martynus buvau i albumus varčiau, bet kad tos nuotraukos tikrai nebuvo.
O daba vė tuos vaikystės vaizdus, kai skraidė kaimynų darželyje, tie margaspalviai drugeliai, prisiminiau i čia jums tą istoriją paporinau...
     Plaštakėlių nuotrauką bandysiu patalpinti galerijon...