oda

nematomą ratą mano ribų
sieną mūro ne plytų bet mistikos
atsibudus  braižau  mintimis
tik be durų bei dūžtamo stiklo

naktį sapnas keistais apžavais
rytą langus atverdama  šviesai
pagaliau supranti gyveni
nesvarbu kad priklydęs tau priešas

 erdvę šią pasilieku visam
ženklą rankos mostu pažymėdama
o save atiduodu tik sau
net sieloje  kitus išlydėdama
Danielė