Kaip gęsta rudenio glėby gyvybės spalvos,
vėl pakartoja saulę, ugnį, varį, besilydantį žaizdre,
išeina jos, o aš paliksiu, skliauto kalvi,
nukalk man pasagą viltim šviesia.

Nukalki žiemai sidabrinę saulę,
išblyškusią ligi kitų pavasario darbų,
kai kels vėl iš miegų ir žadins ji pasaulį,
vėl rengs žaliu gyvybės amžinos rūbu.

Paliki, nepaliauk ir tu, širdie manoji,
juk tau liepsninga sniegena snieguos plazdėt,
nors žiebiantis rudens gaisrams tu aimanuoji,
bet vėl pavasarį tu kelsies skristi ir žydėt.

Dabar nustok giedot lig gyvastingo ryto,
kai šoks vėl saulėj paukščiai, gėlės ir drugiai,
ligi laukų, lig miško medžių nutapytų
vėl teptuku dausų paletės palietais dažais.