Du keliai... Du likimai... Du šešėliai nebylūs...
Susitikę netyčia, prasilenkdavom tyliai...
Du gyvenimai mūsų – du skirtingi keliai...
Tavo niekad nebūsiu, mes tik klasės draugai...

Nei man dėmesio skyrei, nei davei man vilties...
Nei šaipeisi, nei gyrei, tik buvai netolies...
Gyvenai savo laime, sau rinkaisi draugus...
Taip nutiko savaime, kad tapai man brangus...

Suprantu, – tu nekaltas...O kur mano kaltė,
Kad tas jausmas užburtas visada taip arti?
Lydi metai iš metų meilė tau – kaip daina...
Lėkčiau viską pametus, jei pašauktum mane...