(Būk su mumis, kol akmuo šis sudils. Epitafija Paštuvos kapinėse)
 
Negreitai, oi negreit akmuo sudyla…
Greičiau žmogaus darbai beverčiai tampa.
Tada užverčia laikas seną bylą,
Kaip ir skambėjusį kadaise vardą.
 
Tik būna išimčių, kada darbai negęsta,
Kartu su žvaigždėmis iš tolių šviečia
Ar gula raidėmis į margą amžių raštą,
Tautos istorijai priminti lieka. 
 
Bet ne mažiau svarbi ir paprasta žmogaus dalia —
Tarnaut gija iš praeities į ateitį,
Kuri, galbūt dar ir negreit, pražys nauja galia
Tėvynės laisvei karžygius pažadinti.
 
Iškalti priesaikos žodžius nėra sunku,
Sunkiau širdy gyvus juos išlaikyti,
Kai Žemė sukasi mums nežinios ratu,
Dažnai tvirtumo akmeniui pavydim.
 
Tačiau ir akmenys dūlėja, virsta smiltim
Arba apauga užmaršties žole.
Tada žmonėms geriau, nors jie ir miršta,
Gali išlikt žmonijos genuose.