Kas pasakė – „Virto ji pelenais
Ir į Žemę jau nieko nesėsim!"
Ji užsnūdo tiktai laikinai,
Kas pasakė, kad jos neturėsim?

Motinystės iš Žemės nepajėgsit atimt,
Kaip kad jūros išsemt negalėsit.
Argi kas patikėjo, kad galėjo ji mirt?
Ne, jai tik reikia šiek tiek pailsėti.

Tarsi atviros žaizdos – tranšėjos laukuos, 
Ir duobės – kaip žaizdos pūliuoja.
Apnuoginti nervai mūs Žemės brangios
Nežemišką skausmą dainuoja.

Iškentės visa tai, ji išgis, sužaliuos, –
Ji bevertė nebus – patikėki!
Kas pasakė, kad Žemė daugiau nedainuos,
Kad reikės amžinai jai tylėti?

Ne! Ji skambės, nuslopinus raudas,
Iš žaizdų ir kraujuojančių randų.
Mūsų Žemė – tai siela – kiekvienas supras.
Te sutrypti jos batais nebando!

Argi kas patikėjo, kad galėjo ji mirt?!
Ne, jai tik reikia šiek tiek pailsėti...