Kintančios žodžių prasmės. Kūdikis
Aš moteris. Visi žmonės atėjo į žemę per mane. Ne visada mano valia – per mane. Kieno – Dievo, gamtos, vyro?
Ten, tolimoj tolimoj praeity, jaunystėj, skaisčią pilnaties naktį, kai ruduo aukso spalva nudažė medžius, o mėnuo sidabro švytėjimu pripildė tylą, ant tiltelio per Jiesią stovėjom dviese ir žmogus, kurį mylėjau, bet jis to nežinojo, skaitė eiles:
„... aš ateitį regiu su kūdikiu ant rankų...“
Mane tada apėmė keistas jausmas – supratau, kad niekada neišgirsiu meilės žodžių. Meilės man. Jis nemylės manęs dėl manęs pačios, tik savo vaikų motiną, savo būties tęsėją, nes tik per mane, o gal ir nebūtinai per mane, per bet kurią kitą moterį, gali išsipildyti slapčiausios jo svajonės. O kas, jei man nebus lemta gimdyti? Gyvenimas be ateities? Tada pirmą kartą pajutau, kad rankos prašosi kūdikio ir kad labai noriu, kad net tokia kaina tas žmogus būtų mano vaikų tėvas. Deja.
Gyvenimas pasirodė esąs daug sudėtingesnis. Daug vandens turėjo nutekėti Jiesia, kol ėmiau suprasti, kodėl mano babūnė taip dažnai įvairiausiais kontekstais pasakydavo:
– Nepamiršk, jie turi motinas, tai motinų pagimdyti kūdikiai.
Mes visos gimdom kūdikius, renkam jiems vardus, pačius gražiausius, prasmingiausius, o užauga žmonės, tik žmonės. Ir žiauriausi tironai, žmogžudžiai kažkada buvo kūdikiai, ir nelaimėliams linkėta šviesios ateities. Vis nepamirštu, kaip sykį senutė motina pratrūko skausmu:
– Aš gimdžiau sūnų, užvadėlį senatvei. Aš negimdžiau šito alkoholiko, kuris muša mane seną ir iš namų išneša paskutinę duonos kriaukšlę.
Bet juk ne kas kitas, tai mes, motinos, pagimdėm tuos, kurių niekam, net mums pačioms, nereikėjo, iš anksto pasmerktus nemeilei, ir tuos, žinia apie kurių atėjimą prilygo, kaip mums tuomet atrodė, juodžiausiai negandai, sugriovusiai mūsų gyvenimus, ir tuos, kurie motinos ar ir abiejų tėvų sprendimu neturėjo gimti, bet gamta pasišaipė, jie gimė ir visą likusį gyvenimą jų žvilgsniai lydi gyvu priekaištu. Ir tuos, kurie nenori gyventi.
Kūdikis. Šviesiausias išgyvenimas, prasmingiausia, kas gali nutikti moters gyvenime, bet kai viltys nepasiteisina, kuriame pasakas apie tai, kad piktosios laumės vaikus pakeičia ar piktosios jėgos pasėja jų širdelėse blogio sėklą, ir kažkada ateina diena, kai mes pačios nebeatpažįstam savo vaikų ir nė už ką nesutinkam prisiimti visos atsakomybės, kad tai mes pagimdėm pasaulį tokį. Kažkas per mus. Kas? Mažiausiai kaltas kūdikis, jis tik kūdikis – tyras ir turintis teisę būti laimingas ir padaryti laimingas mus.
Ir sėkmingiausiu atveju nutinka keistų dalykų. Lydėjau vakar mane aplankiusią vyriausią dukrą iki kiemo vartų, žiūrėjau, kaip rudeniška saulelė negailestingai išryškina laiko įrėžtus pėdsakus jos veide, gražiai nušarmojusius plaukus, ir su nuostaba galvojau, kadgi negimdžiau aš šios pagyvenusios moters, bet čia pat raminau save – nei gerosios, nei blogosios laumės nepamainė mano kūdikio, tai tik eilinį kartą žodis pakeitė savo prasmę.