Stebiu giedrame nakties danguje mėnulio apskritą veidą. Pilnatis. Antroji pilnatis šį mėnesį. Mėlynoji pilnatis. Žiūriu į pilnatį ir galvoju: gal ir tada buvo mėlynoji pilnatis, kai bėgau nuo „vaiduoklio“. Arba, kai goglinėjau speiguotą naktį pusnynais, įsivaizduodama, kad vaikštinėju mėnulyje jo krateriais? Buvo pats viduržiemis. Sniego privertė daugiau nei metrą. Po eilinės pūgos laukai išrodė lygūs lygutėliai. Tik pakrūmėm ir panamėm stūksojo neperkopiami vėpūtiniai. Keliai buvo lyg sausos upių vagos, skardingais krantais. Prabudusi apie pusiaunaktį, apsirengiau ir išėjau pavaikštinėti. Šaltukas iškart suspaudė nosį ir gnybtelėjo žandus. Pasitryniau veidą vilnone pirštine ir išėjau į laukus. Tik iš toli sniegas atrodė lygus. O perlipus nuo kelio suverstą sniego kalną buvo viskas kitaip. Sniego kopos. Lipi iš pavėjinės pusės, kopi iki pat keteros viršaus kietu, lygiu paviršiumi ir staiga pamatai, kad koja pakimba virš bedugnės. Kitoj pusnies pusėj sniegas minkštas, purus. Smengi iki pat arimo. Net ūkteliu iš smagumo. Kepurnėjuos iš sniego. Šiaip taip pasiekiu kietą, vėjo suplūktą paviršių ir vėl kopiu jau ant kitos pusnies ir vėl smengu... Šaltas sniegas byra už apykaklės, lenda po kepure, veliasi į plaukus. Šaltukas spaudžia kaip reikiant, bet man nešalta, man smagu. Aš mėnulyje, jo žydroj šviesoj murdausi po užgesusių kraterių dulkes...
O gal ir tada švietė mėlynas mėnulis, kai kapinėse gąsdinau moksladraugius vyrukus? Oi buvo geri ir smagūs treji mokslo metai žemės ūkio technikume. Paskutiniame kurse prieš valstybinius egzaminus keletas kursiokų kartojom mokslus iki sutemų. Jautėm, kad negalėsim užmigti, tad visi būreliu išėjom pasivaikščioti. Ėjom koja už kojos gatve tolyn iš miestelio. Kalbėjom visokius niekus. Vengėme mokslų temos. Vienoj pusėj sušmėžavo aukšta eglių gyvatvorė. Pro jos tarpelius šmėkščiojo apskritaveidžio mėnulio šypsena, protarpiais uždengiama skystų debesėlių. Žinojom: ten karių kapinės, o tuoj už jų ir paprastos kapinės. Ne kartą aš tenai vakarais eidavau su knyga.
– Pasivaikščiokim po kapines, – pasiūliau. Moksladraugės susižvalgė:
– Ne, geriau ne...
– O ką, einam, – pritarė vaikinai.
– Mes jūsų palauksim gatvėje, – merginos sutūpė ant šaligatvio bortelio.
– Jūs eikit, aš jus pasivysiu, tik už eglių sisiuko padarysiu, – pasakiau vyrukams. Tie susižvalgė ir nuėjo. Palei eglutes nusekiau jiems paskui.
– Žana labai jau mandra. Pagąsdinkim, kai ateis, staiga išlįsim...
Dideliu vingiu apėjau jų vietą, pasiekiau civilines kapines. Užsiglaudžiau už didesnio paminklo ir nusivilkau suknelę. Likau su baltu apatinuku. Suknelės rankoves surišau apie galvą kaip skarelę, o visa kita liko palaida už nugaros. Bėgant turėtų plasnoti kaip vėliava. O kas ten už krūmo? Žvakelė dega! Nu liuks!!! Atsiprašiusi mirusiųjų, griebiau žvakelę, liepsnelę pridengiau delnu ir nuvinguriavau tarp paminklinių akmenų link pasislėpusių, manęs laukiančių, vaikinų. Tupi prie akmens susiglaudę, vis žiūri į tą pusę, iš kur turėčiau pasirodyt, ir nė nenujaučia, kad stoviu visai netoli jų ir vos tvardau juoką. Susikaupiu, atidengiu žvakelę ir ištiesiu ranką. Kita ranka paimu už nugaros nudrikusią suknelę ir išskleidžiu jos sijoną. Tada kiek galėdama storesniu balsu nusikvatoju... O Dieve!!! Vaikinų reakcijos neįmanoma nupasakoti žodžiais. Klupdami, virsdami, tikrai keliais ir alkūnėm ir vos ne medžių viršūnėm, tiesiai per gyvatvores šokdami, nurūko gatvės pusėn. Tuoj tenai kilo triukšmas. Aiškiai girdėjau merginų šūksmus ir nutolstančius, skubrius žingsnius. Greit užsivilkau suknelę ir, palikusi žvakelę ant kapelio, lėtai patraukiau į bendrabutį. Kieme ant suolelio bolavo keli sėdintys. Jie kažko karštai ginčijosi. Arčiau priėjusi, pamačiau, kad tai mano draugai. Prisidengdama medžių šešėliais, priėjau tiek arti, kad galėjau girdėti, apie ką jie taip audringai kalbasi. Merginos ragino grįžti į kapines ieškoti manęs, o vaikinai nesutiko. Jie įrodinėjo, kad reikia pažadinti daugiau draugų ir dideliu būriu eiti. Merginos sakė, kad taip tik apsijuoks prieš visą miestelį. Galiausiai jos pareiškė eisiančios vienos. Vaikinai tam nepritarė. Nebeištvėriau. Ėmiau juoktis ir išlindau iš šešėlio:
– Nu, riteriai, džentelmenai, ir mano ištikimosios damos, palikot mane vieną. Ką gi tokio siaubingo pamatėt, kad mane bemyžančią palikot? Net išsigandau, kai nukūrėt kaip laukinių arklių banda.
Na ir pasipylė įspūdžių lavina! Kiekvienas matė, girdėjo ir bijojo skirtingai. Ir labai stebėjosi, kad aš nieko nemačiau ir negirdėjau.
 
Arba tada, kai dar nežinojau, kad būna mėlynosios pilnatys. Vaikystėj... ligoninėj... palatoj buvom 8 ar 9 mergaitės nuo 10 iki 16 metų. Vakarais, užgesinus šviesas, mes pasakodavom įvairias istorijas, kol užmigdavom. Tą vakarą, per langą šviečiant mėnulio pilnačiai, mes kaip visada griebėmės anekdotų ir nuotykių, o kai to pritrūkom, ėmėm fantazuoti. Kartas nuo karto taip įsismagindavome, kad pradėdavom garsiai kalbėti. Tada prasiverdavo durys ir įėjusi sesutė mus apibardavo.
Aš gulėjau aukštielninka, už galvos susinėrusi rankas ir žiūrėjau į mėnulį, bet vietoj jo mačiau nutukusio vyro veidą užgriuvusiom akutėm, kumpa nosim ir storom lūpom. Rodos, jis pamerkė akį ir šyptelėjo. Man pasidarė baisu ir aš pasiverčiau ant šono. Gretimoj lovoj mergaitė sėdėjo atsilošusi į pagalvę ir kabliuku nėrė servetėlę. Jai pakako šviesos dirbti. Priėjus eilei man pasakoti, pradėjau sekti pačios sugalvotą pasaką apie karalaitę vilkolakį.
– Kartą karalaitė vaikštinėjo po mišką ir paklydo. Ėjo ėjo, ieškojo ieškojo kelio namo, bet niekaip nerado ir vis giliau ėjo miškan. Sutemo. Patekėjo mėnulio pilnatis. Karalaitė labai bijojo miško tamsos ir ėmė graudžiai verkti. Pro šalį bėgo vilkolakis, sustojo. Pagailo jam karalaitės. Pasisodino ant nugaros ir parnešė į karaliaus rūmus. Karalaitė labai norėjo jam atsidėkoti, tik nežinojo kaip. Pakvietė jį į svečius. Susidraugavo jiedu. Nedažnai vilkolakis karalaitę aplankydavo. Tik per mėnulio pilnatis. Kartą karalaitė jį pabučiavo. Ir pavirto vilkolakis gražiu jaunikaičiu. Abu pamilo vienas kitą. Karalius iškėlė didžiules vestuves. Puota truko visą mėnesį. Bepuotaujant atėjo mėnulio pilnaties metas. Jaunikaitis pavirto vilkolakiu ir išbėgo į mišką. Karalaitė išėjo jo ieškoti. Klaidžiojo miške trejus metus, kol atrado vilkolakį sergantį, visiškai nusilpusį. Apsikabinusi verkė ir bučiavo jo baisų, iššieptais dantimis snukį. Vilkolakis vėl atvirto gražiu jaunikaičiu ir jiedu parėjo į karaliaus dvarą. Taip ir gyveno jiedu. Pilnatimis jaunikaitis virsdavo vilkolakiu, o karalaitė eidavo jo ieškoti ir parsivesdavo namo. Gal ir dabar tebegyvena... – baigiau savo pasaką.
Iš lovos pakilo Alina, nuo kabyklos pasiėmė chalatą ir grįžusi įsilipo į lovą. Atsitūpė kojūgalyje ir pasigirdo garsas lyg šlapintųsi. Mes visos nutilome. Kas gi čia? Alina sapnuodama vaikšto? Ar lunatizmu susirgo? Kuo ramiausiai išlipo iš lovos, pakabino vieton chalatą ir grįžusi palindo po apklotu. Net galvą užsiklojo. Mes tūnojom tyliai, užsispaudusios burnas. Netrukus pasigirdo gilus alsavimas. Alina miegojo. Kelios nuslinko prie jos lovos ir apčiupinėjo tą vietą, kur Alina sisiojo. Lova buvo sausa. Mergaitėms beglostant lovą, Alina juokdamosi pašoko:
– Tai apgavau! – džiaugėsi ji. Kilo triukšmas. Įėjo seselė, plykstelėjo elektros šviesa. Mes visos iki vienos užėmėm ligoninės koridoriaus kampus. Stovėjom ilgai. Jau ir miegas ėmė akis lipinti, žiovulys be perstojo varstė mūsų stalčius, o mes vis stovėjom. Pagaliau leido eiti į lovas. Grįžom į palatą. Deja, į lovas taip ir nenuėjom. Susibūrėm prie lango ir žiūrėjom į žibintų apšviestą, snieguotą gatvę, kuria retkarčiais praburgzdavo mašina. Žiūrėjom į giedrą, žvaigždėmis nusėtą dangų, kuriame, lyg šaipydamasis iš mūsų, plūduriavo pilnas mėnulis. Už lango ėmė kaukšėti dažnėjantys praeivių žingsniai į apšalusias šaligatvių plyteles. Miestas budo naujai darbo dienai. Mes vis dar stovėjom alkūnėm pasirėmusios palangės ir pavargusiomis akimis stebėjome gausėjančius praeivius gatvėje. Atnešusi termometrus, sesutė mus visas rado  prie lango. Barėsi, grasino apskųsianti gydytojai. Žinojom: neskųs. Jom pačiom kliūtų, kad nesugebėjo mūsų suvaldyti...

O gal ir mano dukrai švietė mėlynoji pilnatis, kai jinai be jokių kopėčių užsikorė ant tvarto stogo? Besėdėdama ant šelmens, pamėgino stūgtelt šunimi. Tuoj atsiliepė klebono šuo. Paskui jį sustūgo ir visi kiti kaimo šunys. Gal tuom viskas ir būtų pasibaigę, jei ne tuo metu iš kažin kur grįžęs kaimyno anūkas. Išgirdęs aukštai lojantį ir staugiantį šunį, ėmė dairytis. Kadangi buvo mėnesiena, tai netruko pamatyti, mergaitę ant stogo. Gal miegodama užsilipo? Lunatizmas? Ką tokiu atveju daryt? Tik nekalbinti, kad nepabustų, nenukristų. Kad tik nenutiktų nelaimė. Reikėtų motinai pasakyti... ji darbe... telefonas... koks numeris? Paskambino kaimynei. Toji atėjo su motina, išėjo kieman ir kaimynai seneliai. Jau penkiese stebi mano dukrą. Kaimynė priglaudė prie ausies telefoną . Dukra suprato, kad skambina man. Atsargiai nusliuogė nuo tvarto ant malkinės stogo, pamojavo kaimynams:
– Aš negirta! Labanakt! – Ir nušokusi žemėn, nuėjo namo.
Aš darbe nesinešiojau telefono, palikdavau rūbinės spintelėj. Kaimynė skambino man į vietinį telefoną. Atsiliepė bendradarbė, pakvietė mane. Kalbėjausi, girdėjo ir kiti, kurie dirbo netoliese. Padėjus ragelį, bendradarbiai ėmė ragint mane važiuoti namo. Parvažiavau. Sustojau prie vartų. Visoj gatvelėj tylu, ramu. Giedram danguj šviečia mėnuo. Medžių šakose čirpteli užsimiegojęs žvirbliukas. Durys užrakintos. Prieinu prie miegamojo lango. Užuolaidos neužtrauktos. Dukra saldžiai miega. Šviesūs ilgi plaukai nudrykę per pagalvę tarsi auksas švyti mėnesienoj. Grįžau vėl darban. Ryte suku galvą, kaip prakalbinti dukrą, kad neužsisklęstų savy, o viską papasakotų.
Mačiau, kad nemiega, kad žino, jog aš jau namuose. Prisėdau ant lovos, perbraukiau delnu plaukus. Suvirpėjo akių vokai.
– Tai ką ten prisidirbot, kad kaimynai į kelnes pridėjo?
Po mano žodžių prasivėrė akys, lūpose nušvito šypsena.
– Mamyte, tu nepyksti?
– Ne. Man juokinga daros išgirdus kaimynų pasakas... tai ko lipai ant stogo?
– Toks gražus vakaras buvo. Miegas neėmė. Prisiminiau, kaip tėvas buvo užlipęs ant stogo pritvirtinti prožektoriaus, o man neleido. Tai dabar ir užlipau...
– Tėvas kopėčiom palipo. Galėjai nukrist ir užsimušt...
– Užsilipau ant malkinės stogo nuo kaladės lengvai. O paskui pamėginau sliuogti šiferiu ir man pavyko. Kaip viskas buvo gražu iš viršaus! Tik viską sugadino kaimynų anūkas....
Ir pasiliejo įspūdžių lavina...
Dukrai rengiantis, pastebėjau nubrozdintus kelėnus, alkūnes ir delnus.

Ačiū tau, angele sarge, kad apsaugojai mano vaiką nuo nelaimės. Mėnuli, ką tu darai? Nesvarbu, koks tu bebūtum – mėlynas, žalias ar geltonas, vienodai susuki galvas. Gal ir mano sesei buvai susukęs, kai aš buvau dar mažutė? Nusivedė ji tada mane miškan, pasodino ant kelmo ir liepė žiūrėti, kas bus. Pati įlipo į aukštą eglę. Man pasakojo, kad iš aukštai mato mūsų namus, po kiemą vaikštančią mamą. Mato kaimynų namus, parduotuvę, net gretimo miestelio bažnyčią. Dabar žinau, kad melavo. Tada tikėjau. Tupėdama eglėj, sulojo sustaugė šunim. Tuos padarus puikiai sugebėjo pamėgdžiot. Nuvilnijo, nuskardeno medžių viršūnėm šuniškas balsas ir aidu sugrįžo tikrų šunų kauksmas ir skalijimas. Nutilo miško paukščiai. Tyla apgaubė mišką. Po kelių mirksnių lojo ir staugė iš visų pusių. Sesė staugė eglės viršūnėj. Sėdėdama ant kelmo, sustingau iš baimės. Bijojau ne tik pajudėti, bet ir verkti. Rodės, tuoj tuoj subėgs viso pasaulio šunys ir sudraskys mane. Išlipusi iš eglės, sesė mane parsinešė namo ir paguldė miegoti. Nuo tada siaubingai bijau šunų. Niekada to nepapasakojau tėvams, nenorėjau jų skaudinti. Įvykusio nebepakeisi. Papasakojau savo dukroms, kai jos jau buvo suaugusios ir turėjo savo vaikų.