Jau pamiršau, kuo kvepia rudenio lietus,
Kai mano delnas tavo skruostą liečia...
 
Tik tūkstančiai kitų veidų
Tarp stagarų šmėžuoja kiečių –
Tokių sausų, tokių dygių,
Kad, rodos, klevo lapuos suliepsnotų.
 
Aš užsimerkiu ir regiu
Vien žemę rūko tumulais nuklotą
Ir dulksną tykią lyg mintis,
Lengvutę tarsi pilkas tuopos pūkas...
 
Sugirgžda vartai atkelti
Dangaus, kur vėjas debesį įsuko,
Primindamas, kuo kvepia rudenio lietus,
Nes mano delnas tavo skruostą liečia...
..........................................................................
 
Dar degame abu vienu metu –
Abu lyg žvakės paskutinės šviečiam.