Paryčiais dar tamsu,
            bet jau žiebias aušrinės dagtis,
Glaustos medžiai šakom,
              užgoždami rudenio nerimą,
Per atstumą erdvėj susilieja
              jų žalia sueitis,
Tam fone rudeninių audrų
              gervių vilkstinės genamos.

Vakare po skvernais
              lenda rudenio vėjai ir miega.
Į pažliugusias pėdas
              suvaromi lapkričio lietūs,
Kiek beeitum – pirmyn ir atgal,
              visada būna lygu,
Tad belieka tik sukti ratu,
                            jei bijai susitikti.

Susitikti, meluot, pasakyt,
                kad neskauda, nurimo,
Nors širdy vis iš naujo kažkas
                paryčiais dar susmilksta.
Žingsnių aidas iš lėto
                įlieja į sielą laukimą,
Nejuntu, kaip sutrupinu
                mėlyną šukę tarp pirštų.

Tik per žingsnį nutolęs
                ir vėlei į tamsą išrėksi,
Jau geriau negirdėsiu,
                kaip tyčia sumindžioji tylą.
Po minutės, kitos
                tu lyg žaibas širdin įsirėši,
Aš stebėsiu, kaip mėlyna šukė
                          tarp pirštų suskyla.