Ieškau ir ieškau, nes vis dar tikiu,
Kad žodį ir mintį surasiu.
Iškelsiu prabilti iš sielos gelmių,
Būt žiburiu rūškaną naktį.
 
O jeigu nerasiu, gal žmonės supras —
Per seklus buvau lobiui paslėpti.
Vėliau, gal vėliau, jis įkris į rankas,
Kas širdim sugebės užmokėti.
 
Daug būtų blogiau, jei ieškot nebandytum,
Nes ieškojimas — jau yra laimė.
Iš žodžių kasdieniškų, dažnai paprastų,
Žmogaus kelias į rytdieną eina.
 
Turi būti laimingas, jeigu pakelės žydi,
Prie jų jaukios sodybos kvepia liepų žiedais,
Pasitinka senolis ir žvilgsniu geru lydi,
Lyg norėtų ir pats eit bekraščiais laukais.
 
Kartais kelias tiesus, kartais vingiais nubėga,
Kartais kopia eilėraščių ritmų kalnais.
Kartais ryto sapnus, kartais rudenio gėlą
Tau tiesia likimas baltais rūko delnais.
 
Tiktai ir tada pamėginti juk verta
Žengti žingsnį į priekį vienintelį, vieną.
Gal pakaks tik ištart seniai pamirštą vardą
Ir po kojų sugrius lobį slėpusi siena.