Ko ir vėl užgeso nuotaika Tavoji,
Ko sutemo mintys, dūžta pažadai?
Atsisėdus tyliai kaip pelė rymojai,
Kas bus ryt, po metų, nieko nežinai.

Liūdi Tavo žvilgsnis, akys gintarinės,
Kaip vosilkos kvepia palaidi plaukai.
Visos Tavo minty – tartum išorinės –
Ašarom pavirsta, ką tik besakai.

Silpnos, plonos rankos ašarą nubraukia,
Pažiūrėk, paraudo Tavo paakiai,
Liūdesys beveidis sielą stipriai traukia,
Neliūdėk dėl žodžių, kuriuos pasakei.

Tu pabūki paukšte, laisve pakvėpuoki,
Atsigulus jauskis tartum debesy.
Tik nereik, brangioji, verkti Tu nustoki!
Ne Šventi šioj žemėj esame visi.