Mes nusprendėme ten egzistuoti,
kur mūsų nereikia.
Kas buvau – tik akmuo, negalėjęs ištirpti.
Išlik sveikas, kerokis šakom
iki soties,
išsemk dangų, iškelk mane silpną
kaip vaiką,
kad matyčiau toliau, kaip žvaigždėm
užsidaro bedugnės,
kaip siaurėjant plyšiams
plevėsuoja užuolaidų suknios...
Languose iš eilės užgesinamos stotys,
kai užgulus naktis ir vandens
prisikaupę lapuočiai.
Taip mes dviese
ir niekam daugiau neberūpi,
kad šilčiau –
iš spiralių išsiveja sraigės.
Kelk mane, kur neskęsčiau –
į saulės išlindusią smailę,
kol nuvirsiu balon,
bet ugnies išsinešus rieškučiuose.
Kas buvau iki šiol,
jei išskydau dabar suodžių dulkėmis?