Šiandieną išeičiau. Bet taip balta, taip balta ir tuščia,
Ir paukščių balsai į girgždesį sniego pavirtę.
Niekada nemaniau, kad nemiegantys gali prabusti
Arba mirusiems lemta gyventi ir niekad nemirti.
 
Niekada nemaniau, kad tyla bus sunkesnė už dangų,
Tą, kurio netgi upė nelaiko – gelmėj nugramzdina.
Argi mylintis stengias paduoti nemylinčiam ranką
Už sekundę akių šilumos nusisukęs likimui?
 
Aš šiandieną išeičiau – kelius išklampotus pusnynuos
Šaltos pūgos užpusto, pavasario tirpsmas naikina...
Bet akimirksnis žvilgsnio, akimirka balso rakina
Grandine mano kojas ir spaudžią krūtinę lyg švinas.
..............................................................................................
 
Ak, tegul būna balta, taip balta – pro rūką, pro tylą
Aš išliksiu savim...
Net nemylinčius kartais mes mylim.