Jei tik nueičiau užu kalno ir už drebulyno,
Manau, pasiekčiau vaivorykštės galą,
Kurį mane mylėjusiųjų išsiilgę vėlės
Nuleido tarsi tiltą iš dangaus.
Plačiai šypsausi, 
Bet tenai kol kas neinu.
Dėkinga paminiu visus,
Kurie galėjo austi
Šias ryškias žaižaruojančias gijas.
Palaukit, pakentėkite —
Kas meilės amžinybėj 
Vienas kitas metų mirksnis?
Su kiekviena diena aš juk vis tiek pas jus artėju.
Ant kito kalno susieisim ir be tilto —
Po akmenį iš lauko gavę savo brastai.